In itinere

Kaip Viduramžiais, atsiradus fundatoriui ar vienuolynams norint praturtinti savo žinių lobynus, knygos būdavo perrašomos ir iškeliaudavo į naujas bibliotekas, taip ir šiais laikais interneto puslapiai kartais perkeliami į naujus namus. Džiaugiuosi galėdamas pranešti, kad nuo šiol tinklaraštis Viduramžių Europa rado vietą naujame serveryje ir bus pasiekiamas paprastesniu ir patogesniu adresu: http://www.viduramziueuropa.lt

Karaliaus vaidmuo Karolingų politinėje filosofijoje (I): Karaliaus valdžios kilmė

Karaliaus karūnavimas

Nuo šiol tinklaraštis Viduramžių Europa pasiekiamas kitu adresu: http://www.viduramziueuropa.lt

Prieš aptariant Karaliaus ir Bažnyčios santykius Karolingų laikotarpio politinėje filosofijoje yra būtina trumpai apžvelgti realius ryšius tarp šių dviejų institucijų, prieš pat Karolingams perimant valdžią į savo rankas. Tai ypač svarbu dėl to, kad Karolingų sukurta imperija tapo pirmąją krikščioniška Vakarų valstybe, kuria galėjo remtis Romos popiežiai kovoje su Konstantinopolio patriarchais.

Visų pirma reikia paminėti 732-uosius metus, kuomet Karolis Martelis, Karolingų dinastijos pradininkas, Tours-Poitiers mūšyje nugalėjo arabus. Kaip teigia prancūzų istorikas J. P. Roux, tai tapo „galimybe būsimai Prancūzijai užsitikrinti visišką savo nepriklausomybę apstulbusio pontifikato atžvilgiu“. Tad šio mūšio rezultatai leido sustabdyti islamo skverbimąsi į Europą ir taip išsaugoti Romos popiežiaus įtaką šiame regione, bet ir užsitikrinti didesnę Frankų valstybės autonomiją. Po šio mūšio smarkiai išaugo Karolio Martelio įtaka, o vėliau jo sūnus Pipinas galutinai perėmė valdžią į savo rankas ir su popiežiaus leidimu įvyko dinastijos pasikeitimas. Būtent tokiame kontekste, kuris labai glaudžiai susieja politines ir religines institucijas ėmė sparčiai vystytis politinė Karolingų filosofija.

Pradedant tyrinėti VIII-IX a. politinę filosofiją, pirmiausia reikia susipažinti su pagrindiniais mokslininkų teiginiais apie šį laikotarpį. Pavyzdžiui, J. Canningas knygoje Viduramžių politinės minties istorija vakaruose 300-1450 pabrėžia, jog Karolingų politinė teorija buvo grindžiama teokratine monarchija. Kitaip tariant, karaliaus institucija negali būti atskirta nuo religijos ir tampa institucija neatsiejama nuo krikščionybės. Kaip teigia R.W. bei A.J. Carlyleai, knygoje Viduramžių politinė teorija, „devintojo amžiaus filosofai išlaikė Tėvų tradiciją, kad Valstybė yra religinė institucija“. Jau minėtas J. P. Roux pastebi, kad ir pats „Karolis Didysis nuolatos kišdavosi į religijos reikalus; jis ne tik skirdavo vyskupus, bet ir priimdavo pas save į tarnybą“. Čia galima aptikti ir pirmąsias  XI a. kilusio investitūros konflikto priežastis, kuomet šiuo klausimu įvyko rimtas ginčas tarp popiežiaus ir Šventosios Romos imperijos imperatoriaus, siekant Bažnyčiai įgauti didesnę autonomiją.

Pirmiausia labai svarbu išsiaiškinti kaip devintojo amžiaus filosofai suvokė karaliaus valdžios kilmę ir kaip konkretus žmogus gali tapti karaliumi. Be jokių abejonių šio laikotarpio mąstytojai perėmė Bažnyčios Tėvų mintis, jog visa valdžia žemėje kyla iš Dievo valios ir dėl to jai reikia paklusti ir, nors visi žmonės yra lygūs, valdžia yra būtinybė. Dievas yra Karalių Karalius, bet žemėje turi būti jam atstovaujantys karaliai. Tas, kuris nepaklūsta karaliui tampa Dievo priešu, kadangi karaliaus valdžia yra dieviškos kilmės. Kaip teigia Carlyleai, tokie teiginiai būdingi daugumai, jeigu ne visiems, to meto filosofams, jie taip pat nuolat kartojami kapituliarijose. Savaime suprantama, Karolingai tam nei kiek neprieštaravo, kadangi toks požiūris jų valdymui suteikė legitimumą bei turėjo užtikrinti pavaldinių paklusnumą. Patys karaliai nevengdavo vartoti tokių frazių kaip „gratia Dei rex“, t.y. karalius iš Dievo malonės. Svarbus tampa ir simbolių naudojimas, pavyzdžiui, Mainzo akrivyskupas Hrabanas Mauras mini Karolingų monogramas ir aprašo joms suteikiamą reikšmę. Dieviškąją karališkosios valdžios kilmę, anot jo, atspindi kryžiaus formos monograma, simbolizuojanti dieviškumą. Geriausi to pavyzdžiai – išlikę karališkieji antspaudai, kuriuose naudojamas kryžiaus ženklas. Be „gratia Dei rex“ buvo naudojami ir kiti epitetai (Hludowicus,divina ordinate providentia imperator augustus, Hludowicus divino nautu coronatus ir kt.). Vadinasi, to meto pasaulėžiūroje buvo smarkiai įsitvirtinusi dieviškosios karaliaus valdžios teorija, ko nevengė pabrėžti ir patys valdovai. Toks požiūris įtvirtino karaliaus institucijos ir valdžios apskritai legalumą bei reikalingumą.

Karolio Didžiojo monograma

Šios teorijos įsigalėjimą sąlygojo Bažnyčios Tėvų filosofiniai darbai, o, kad tai neliko vien teorinės mintys, įrodo realūs istoriniai įvykiai, prasidėję nuo Karolio Didžiojo karūnavimo pačioje Romoje, kuomet jam imperatoriaus titulą suteikė ir karūną ant galvos uždėjo tuometinis popiežius Leonas III. Nors, kaip teigia Einhardas (775-840), Karolis Didysis buvo tuo pasipiktinęs ir viskas vyko netikėtai, šių dienų istorikai labiau linkę manyti, jog tokia įvykių seka buvo surežisuota ir suplanuota iš anksto. Carlyleai pastebi, jog pradžioje karūnacijos veiksmas veikiausiai tebuvo tiesiog Dievo palaiminimas, tuo tarpu, laikui bėgant, įgavo labiau simbolinękaraliaus kaip Dievo vietininko skyrimo prasmę. Tokie santykiai sąlygojo Karolingų valdžios legitimaciją iš dvasininkijos pusės, o tuo pačiu, nors ir netiesiogiai, iš visų Bažnyčios narių, t.y. iš visų krikščionių. Monarcho valdžios legitimumą dar labiau sustiprina tai, kad Karolingų valstybių karalius iš dalies renkamas. Tokiu būdu VIII-IX a. karalių valdžia yra legitimesnė nei vėliau atsiradusių absoliutinių valdovų.

Dėl karaliaus valdžios dieviškos prigimties asmuo, užimantis šią instituciją, įgauna ne tik teises, bet ir tam tikras pareigas, pavestas paties Dievo. Cathwulfas savo laiške Karoliui Didžiajam rašo: „… esi Jo (Dievo) vietoje tam, kad rūpintumeisi ir valdytum…“ Rūpinimasis savo žmonėmis yra nurodomas netgi pirmiau nei valdymas, vadinasi, net jeigu rūpinimasis pavaldiniais ir nėra svarbesnė karaliaus funkcija nei valdymas, jų svarba yra daugmaž vienoda. Kitaip tariant, karalius privalo ir rūpintis, ir valdyti vienu metu. Šitoks karaliaus funkcijų apibrėžimas randamas ne tik pas Cathwulfą, bet ir pas kitus to meto filosofus: Smaragdusą, Sedulių Škotą ir kitus. Tai labai aiškiai nurodo, jog karalius yra Dievo pavaduotojas, valdantis žmones ir jais besirūpinantis, vėliau turėsiantis atsiskaityti prieš Dievą už visus savo valdinius.

Akivaizdu, jog karaliumi tampama su Dievo leidimu. Vis dėlto, šioje vietoje reikėtų atskirti dvi Hinkmaro Reimsiečio, Reimso arkivyskupo, naudojamas panašias, tačiau skirtingas sąvokas: paskyrimas ir leidimas. Karalius valdo Dievo paskyrimu tuomet, kai karalius yra geras bei teisingas, o, kuomet karalius valdo Dievo leidimu, jis taip pat yra teisėtas, tačiau dažniausiai būna blogas ir neteisingas. Tokių sąvokų atskyrimas yra būtinas, kadangi kitaip tiek teisingi, tiek neteisingi karaliai taptų lygiaverčiais ir jų nebūtų galima atskirti. Tokiu būdu Hinkmaras siekia šias dvi kategorijas aiškiai perskirti bei paaiškinti kodėl egzistuoja blogi karaliai, jeigu bet kokia karališkoji valdžia kyla iš Dievo. Ši teorija paaiškina ir tai, kodėl reikia paklusti net ir blogam bei neteisingam karaliui – juk jis taip pat valdo su Dievo leidimu, tačiau yra skirtas žmonėms kaip bausmė už jų nuodėmes. Nepaklusimas tokiam karaliui užtraukia bausmęlygiai taip pat kaip ir nepaklusimas geram karaliui, kadangi Dievo valiai priešintis negalima. Tokiu būdu karaliaus teisėtumas tampa praktiškai nepriklausomu nuo pačio karaliaus elgesio. Kova prieškaralių tampa kova prieš patį Dievą ir, kaip nutarta 847 m. Mainco Susirinkime, užtraukia ekskomuniką. Kaip matome, šiuo atveju politinės filosofijos teorijos glaudžiai susipina su realiai sistoriniais įvykiais ir to meto realijomis, Bažnyčios Susirinkimų sprendimai yra veikiami ir patys daro įtaką politinei filosofijai darbams. Tą iš dalies lemia ir faktas, kad dauguma filosofų buvo dvasininkai, kai kurios jų idėjos neišvengiamai inkorporuotos ir į Bažnyčios susirinkimuose priimamus dokumentus. Taigi ši dieviškos karaliaus valdžios prigimties teorija turėjo realią įtaką tiek bendrai istorijos eigai, tiek to meto politinei situacijai. Tapimas karaliumi arba karaliaus paskyrimas  yra siejamas su Dievo pripažinimu (tiek pritarimu, tiek leidimu) ir yra būtina sąlyga, norint užimti šias pareigas.

Moters padėtis Viduramžiais

Nuo šiol tinklaraštis Viduramžių Europa pasiekiamas kitu adresu: http://www.viduramziueuropa.lt

Kalbant apie krikščionybės požiūrį į moterį ar jos vaidmenį Viduramžių visuomenėje tiek ši Vakarų civilizacijos laikotarpio visuomenės sąranga, tiek tikėjimas įvardinami kaip diskriminuojantys ir patriarchaliniai. Tačiau ar toks vaizdas atspindi tikrovę, ar tėra dar vienas giliai įsišaknijęs mitas? Šia tema pristatau prancūzų istoriko Jacqueso Le Goffo mintis, išsakytas žurnalui L’Histoire.

*  *  *

Tikėjimas Viduramžių kultūroje vaidina esminį vaidmenį, ne išimtis ir socialiniai santykiai. Dažnai neva užprogramuotas lyčių lygybės nebuvimas įrodinėjamas tuo, kad Ieva buvo sukurta iš Adomo. Tačiau taip argumentuojant pamirštamas vienas iš svarbiausių Sukūrimo komentarų, pateiktas šv. Tomo Akviniečio. Jis teigia, jog Ievos sukūrimas iš Adomo šono nurodo abiejų lygybę – jeigu kuriant būtų buvęs panaudotas galvos gabalėlis, Ieva būtų viršesnė, o, jei koja, viršesnis būtų Adomas. J. Le Goffas įsitikinęs, kad toks požiūris dominavo ir visoje Viduramžių visuomenėje. Anot jo, pagarba moteriai – viena didžiausių Viduramžių krikščionybės įdiegtų naujovių. Štai, pavyzdžiui, 1215 m. Ketvirtajame Laterano susirinkime įtvirtinta, jog santuoka turi būti vieša ir galioja, tik esant abiejų jaunavedžių sutikimui tuoktis. Toks viešumas leidžia išvengti santuokų tarp giminaičių (ryšys skaičiuotas iki septintos kartos), tačiau daug svarbesne inovacija tampa būtent tai, kad jaunoji, lygiai kaip ir jaunasis, privalo ištarti “taip”. Kalbėdamas apie priekaištą, jog tai tėra teoriniai išvedžiojimai, o ne plačiai įsitvirtinusi praktika, istorikas atsako, kad nors ir nebuvo labai daug santuokų, kuriose moters sprendimas tapdavo lemiamu, teoriniai sprendimai taip pat vaidina svarbų vaidmenį. Priešingai nei ankstesni Viduržemio jūros regiono tikėjimai, krikščionybė iškėlė daug gilesnę lygybės tarp lyčių sąvoką, pralenkusią ir Antiką, ir judaizmą.

Abelardas ir Heloisa

Diskutuojant dažnai pateikiami pavyzdžiai, kuomet išlikusiuose Viduramžių šaltiniuose apie moterį kalbama paniekinamai. To negalima atmesti, tačiau privalu nurodyti ir priešingus pavyzdžius, kai vyrai taip pat sulaukdavo itin didelių bausmių. J. Le Goffas pamini Prancūzijos karalių Roberto II pamaldžiojo ir Pilypo Augusto atvejus. Abu kartus dėl Bažnyčios spaudimo valdovai buvo priversti išsiskirti su savo antrosiomis žmonomis. Be to, miestų teisynai už neištikimybę aiškiai nurodė vienodai griežtas bausmes tiek vyrams, tiek moterims. [Čia kaip pavyzdį galima pateikti Pierro Abelardo ir Heloisos istoriją, išsiaiškinus neteisėtą jų ryšį, merginai teko tapti vienuole, o Abelardo laukė dar ir fizinė kastracijos bausmė].

Senąjį Testamentą papildžius Naujuoju, moters vaidmuo pakinta – Marija, Marija Magdalietė yra itin svarbios. “Prie kryžiaus, mirštant Jėzui, yra mylimiausias apaštalas Jonas, Marija bei Marija Magdalietė.” Ypač sustiprėja Marijos kultas ir, nors moterims ir negalima gauti kunigo šventimų ar tapti popiežėmis, tačiau nuo Viduramžių jos jau gali rasti vietą ir kleroje, pavyzdžiui, tapti abatėmis, kurių reikšmė ir galia visuomenėje neretai būdavo itin dideli. O be to, šventosios nemažiau svarbios nei šventieji. Jei vyriškasis šventumas siejasi su bendruomene, hierarchija, tai moteriškasis – su misticizmu. Tai sritis, kurioje atsiskleidžia moteriškumas ir, priešingai nei Rytų kultūrose, beveik neatsiranda vietos vyrams.

Blanša Kastijietė

Tačiau ne vien religijoje moters vaidmuo evoliucionuoja. Politikoje (nors, kaip pabrėžia istorikas, pats žodis politika negali tiksliai atspindėti Viduramžių laikotarpio, labiau tiktų sąvoka valdymas) jos neretai užima svarbias pareigas. Nepaisant to, kad Prancūzijos teisė moterims ir neleidžia perimti sosto (tiesa, J. Le Goffas nurodo, kad toks draudimas “išrastas” tik Pilypo Gražiojo, o kaip teisė įtvirtintas Karolio V), bendrai feodalinėje santvarkoje moterys nebuvo sistematiškai diskriminuojamos – jos galėjo paveldėti įvairias žemės valdas, taip pat ir karalystes. Geras to pavyzdys – Blanša Kastijietė (1188-1252) po vyro Liudviko VIII mirties valdžiusi šalį itin neramiu laikotarpiu (jai teko kovoti tiek su karalystės baronais, tiek su priešais iš Anglijos, kol jos sūnus šv. Liudvikas IX perėmė sostą ir visą valdžią į savo rankas). Apskritai, siekis, kad šalį valdytų vyras labiau paremtas pragmatiniais sumetimais – karalius turi mokėti kariauti. J. Le Goffo teigimu, net ir dabar vargu ar yra daugiau valdančių moterų nei buvo Viduramžiais.

Anot istoriko, moters padėties Viduramžių visuomenėje negalima piešti nei pernelyg šviesiomis, nei pernelyg tamsiomis spalvomis, tačiau šiandien linkstama situaciją nepagrįstai sumenkinti. Nors visiškos lygybės ir nebuvo, tačiau žengtas milžiniškas žingsnis priekin ir situacija buvo žymiai geresnė nei gerokai vėliau, XIX a. Europoje.

Parengta pagal žurnalo L’Histoire (2000 liepa-rugpjūtis) interviu su istoriku Jacquesu Le Goffu Le Christianisme a libéré les femmes (“Krikščionybė išlaisvino moteris”)

Felix Nativitas sit

Nuo šiol tinklaraštis Viduramžių Europa pasiekiamas kitu adresu: http://www.viduramziueuropa.lt

Muzikiniai šv. Kalėdų sveikinimai skaitytojams, ačiū, kad skaitote!

Coventry Carol – viena seniausių tiek tekstą, tiek melodiją išlaikiusių kalėdinių giesmių. Parašyta XVI a. kaip kalėdinės misterijos dalis, ji pasakoja apie Erodo įsakymą išžudyti visus jaunesnius nei dviejų metų berniukus.

Ríu ríu chíu - ispaniška Kalėdų giesmė, kurios vienintelė žinoma kopija (beje, išlikusi ir iki mūsų dienų) išspausdinta XVI a. viduryje. Joje pasakojama apie Kristaus gimimą, o pavadinimas kildinamas iš lakštingalos giesmės pamėgdžiojimo.

Piligrimystė (II): Šventoji Žemė

Nuo šiol tinklaraštis Viduramžių Europa pasiekiamas kitu adresu: http://www.viduramziueuropa.lt

Be abejo, svarbiausiu piligriminių kelionių tikslu visais Viduramžiais išliko Šventoji Žemė. Pirmaisiais krikščionybės amžiais maldininkų skaičius buvo gan labai mažas (juolab, kad 70 m. ir 135 m. romėnai sugriovė Jeruzalę), tačiau viskas ėmė keistis atsivertus imperatoriui Konstantinui. Tuo metu Jeruzalėje surasta daug vietų, susijusių su Jėzaus gyvenimu, pastatytos Šventojo kapo, Betliejaus ir Alyvų kalno bažnyčios. Tokiu būdu mieste atsirado daugiau konkrečių lankomų vietų ir nors nemažai Bažnyčios veikėjų anaiptol neskatino piligriminių kelionių, atvykstančių maldininkų skaičius augo.

Šventojo kapo bažnyčia

638 m. Jeruzalę užėmė kalifo Umaro kariuomenė, tačiau leido mieste pasilikti jo gyventojams bei išlaikyti savo šventoves. Be abejo, pavojus piligrimams išaugo. Pavyzdžiui, VIII a. iš užpultos septyniasdešimties maldininkų grupės liko gyvi tik septyni keliautojai, atsivertę į islamą, IX a. pradžioje priešiškumas krikščionims sustiprėjo, buvo užpuldinėjami vienuolynai bei bažnyčios. Vis dėlto tokie išpuoliai nebuvo nuolatiniai. Nesutarimai kildavo ir tarp katalikų bei stačiatikių – dažnai iš Vakarų atkeliavę piligrimai būdavo apkraunami papildomais mokesčiais, įvestais Bizantijos dvasininkų. Nepaisant to, maldininkų į Jeruzalę atvykdavo vis daugiau ir daugiau tiek pėsčiomis, tiek jūra iš Italijos miestų. X a. kalifu tapo Tariqu al-Hakimas ir jo įsakymu buvo konfiskuotas bažnytinis turtas, o Šventojo kapo bažnyčia visiškai sugriauta. Vėliau išpuoliai vis dažnėjo, tad kelionės tapo pavojingesnės, o kuriam laikui XI a. pabaigoje ir visai uždraustos.Šventojoje Žemėje tolydžio augantis priešiškumas piligrimams ir krikščionims apskritai tapo ir viena iš Kryžiaus žygių priežasčių.

Įdomus dar prieš Kryžiaus žygius vykusių maldininkų kelionių pavyzdys – Didžioji vokiečių piligrimystė 1064-1065 m., kuriai vadovavo Mainzo arkivyskupas bei trys vyskupai, o dalyvavo apie dešimt tūkstančių tikinčiųjų. Šis žygis dar buvo gana sėkmingas, nors susidūrimų ir žiauraus elgesio neišvengta tiek iš beduinų, tiek iš regionų valdytojų pusės. Net ir Konstantinopolio basilėjus pasistengė, kad piligrimai kuo greičiau paliktų Bizantijos sostinę. Tiesa, jų elgesys su vakariečiais apskritai dažnai buvo negatyvus.

Artimuosiuose Rytuose įkūrus Jeruzalės karalystę, Edesos ir Tripolio grafystes bei Antiochijos kunigaikštystę, piligrimų kelionės tapo nebe tokios pavojingos, o keliautojams saugoti buvo sukurtas Tamplierių ordinas. Taip pat susiformavo ir Hospitaljerų ordinas, kuris kilo iš dar prieš prasidedant Kryžiaus žygiams Jeruzalėje įsteigtos ligoninės, turėjusios rūpintis vargšais, sužeistais ar sergančiais piligrimais (iš čia ir kilo ordino pavadinimas). Logistinė sistema taip pat smarkiai patobulėjo. Pavyzdžiui, 1185 m. Švento Jono ligoninėje buvo maždaug 2000 lovų sergantiems maldininkams, tad vienu metu Jeruzalėję įprastai turėjo būti tūkstančiai atvykėlių.

Dėl oro sąlygų išvykti reikėdavo kovo pabaigoje – balandžio pradžioje, o palikti Šventąją Žemę tekdavo vėliausiai spalį. Kelionė į priekį trukdavo maždaug keturias – šešias savaites, o atgal apie du mėnesius. Dažniausiai keliauta laivais iš Italijos (Venecijos, Bario), taip pat ir prekybiniais. Daugiausiai maldininkų atkeliaudavo prieš Velykas arba vėlyvą vasarą ar ankstyvą rudenį ir Šventojoje Žemėje pasilikdavo Kalėdų šventėms.

Piligrimystė (I): Įvadas ir Šv. Patriko Skaistykla

Nuo šiol tinklaraštis Viduramžių Europa pasiekiamas kitu adresu: http://www.viduramziueuropa.lt

Piligrimystė Viduramžiais

Hieronymus Bosch. Piligrimas

Viena iš Viduramžiais itin populiarių religinių praktikų buvo piligrimystė. Krikščioniškasis maldininkų keliones galima atsekti jau nuo II a., kuomet pradėta keliauti į Šventąją Žemę. Palestina ir per visus Viduramžius išliko vienu svarbiausių piligrimysčių tikslų (XVI a. tokią kelionę atliko ir Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis, vėliau išleidęs ir knygą Kelionė į Jeruzalę). Pirmasis žinomas piligrimas iš Vakarų buvo keliautojas iš Bordo (Bordeaux), vykęs iš Šventąją Žemę 333 m., imperatoriui Konstantinui baigant bažnyčių Jeruzalėje statybą. Nors iš pradžių piligrimystė ir nebuvo itin populiari, palaipsniui išaugo. Prie to ypač prisidėjo Kliuni vienuolyno įtaka ir įdėtas darbas sukuriant vietas nakvynei ir kitaip palengvinant keliones. X a. maldininkų skaičius smarkiai išaugo (taip pat atsirado ir nemažai piligrimų iš Skandinavijos) ir per visus Viduramžius iki Reformacijos pradžios tik didėjo.

Piligrimystė traukė žmones iš pačių įvairiausių sluoksnių, nuo riterių iki paprastų valstiečių, vardan saugumo dažniau keliavusių grupėmis (nors maldininkai ir buvo neliečiami, kartais pavojus jiems iškildavo, ypač įžengus į nekrikščioniškas žemes). Tradiciškai piligrimai nesinešiodavo ginklų, dėvėdavo plačias skrybėles, abitus, tad juos atpažinti nebūdavo sunku.

Kelionės pradžioje maldininkas gaudavo bažnytinį savo statuso patvirtinimą. Piligrimystės dažniausiai vykdavo tradiciniškai susiklosčiusiais keliais, kurie suteikdavo galimybę ne tik patogiau pasiekti kelionės tikslą (keliavimą ypač palengvindavo nakvynės sistema), bet ir pakeliui aplankyti daugelį garsių bažnyčių bei išvysti relikvijų. Pasiekę tikslą maldininkai gaudavo tam tikrą ženklą, patvirtininantį, kad kelionę atliko.

Neretai piligriminė kelionė būdavo paskiriama kaip atgailos už padarytas nuodėmes dalis. Pavyzdžiui, XI a. grafas Thierry iš Triero iškeliavo į Šventąją Žemę, kuomet jo nuodėmklausys paskyrė tokią atgailą už arkivyskupo nužudymą, o Anžu (Anjou) grafas Fulkas III turėjo atlikti net keturias tokias keliones. Taip pat ir kai kuriuose teisynuose būdavo nurodomi nusikaltimai, kuriuos būdavo galima išpirkti tik piligrimystės metu. Įdomu ir tai, kad kartais maldininkai keliaudavo ne už save, o už kitus asmenis.

Trys pagrindiniai piligriminių kelionių tikslai buvo Šventoji Žemė, Roma ir Santiago de Compostela. Tačiau egzistavo ir nemaža kitų maldininkų lankytų vietų: Kenterberis (šv. Tomo Beketo nužudymo vieta), Kelnas, Šv. Patriko Skaistykla Airijoje. Vėlesniuose įrašuose pasistengsiu kiek plačiau supažindinti su šių vietų ir piligrimysčių istorija, o kol kas pateikiu trumpą Šv. Patriko Skaistyklos aprašymą.

Piligrimystė Airijoje: Šv. Patriko Skaistykla

Svarbiausia piligrimysčių vieta Airijoje, be abejo, buvo Šv. Patriko Skaistykla. Pagal tradiciją, V a. šv. Patrikui bandant į krikščionybę atversti Airijos gyventojus, šie nenorėję juo patikėti be konkrečių įrodymų. Tuomet šventajam pasirodė Kristus ir parodė vietą (gilią įdubą), kurioje parą nuoširdžiai atgailaujant galima tikėtis nuodėmių atleidimo. Po to netoliese buvo pastatyta bažnyčia, o pati dauba, aptverta siena, tapo vienu iš piligrimų traukos centrų. Ši vieta buvo prieinama iki XVII a., kuomet Anglijos valdžios spaudimu buvo uždaryta, tačiau žemės savininkas leido vienuoliams pasilikti, ir kelionės toliau tęsėsi, net ir nesant galimybių patekti į pačią Šv. Patriko Skaistyklą.

Station sala

Pirmasis išsamus Šv. Patriko Skaistyklos aprašymas (Tractatus de Purgatorio Sancti Patricii) pasirodė XII a. pabaigoje (nors ji minima ir anksčiau, bent nuo 1120 m.). Autorius, prisistatęs kaip H. Saltrietis pradžioje supažindina su pačios vietos istorija, o vėliau imasi pasakojimo apie riterį Oweiną (spėjama, keliavusį maždaug 1150 m.), kuris išdrįso atlikti atgailą Šv. Patriko Skaistykloje. Čia atgailautojas sutinka įvairius demonus, kankinančius nusidėjelių sielas, bet galiausiai, nepabūgęs visų šių kraupių vaizdų, ištardamas Jėzaus vardą ir išbandymus įveikia. Vėliau pasirodė ir daug kitų šios istorijos variantų, išverstų į liaudies kalbas. Be to, parašyta nemažai pačių maldininkų pasakojimų apie savo piligrimystes ir patirtį.

Į šią vietą maldininkai atkeliaudavo iš visos Europos. Prieš patekdami į pačią Skaistyklą, jie turėdavo penkioliką dienų pasninkauti, atlikti Išpažintį, priimti Komuniją, o po paros praleistos pačioje vietoje, privalėdavo dar penkioliką dienų laikytis pasninko. Nepaisaint to, kad pati dauba ir buvo uždaryta, maldininkų kelionės į Lough Derg Airijoje vis dar tęsiasi ir šiandien.

Legenda apie kunigą Joną

Nuo šiol tinklaraštis Viduramžių Europa pasiekiamas kitu adresu: http://www.viduramziueuropa.lt

Prasidėjus kryžiaus žygiams ir įkūrus Jeruzalės karalystę, Europos valdovams teko svarbi užduotis išlaikyti šį krikščionišką bastioną Šventojoje Žemėje. Nuolatinė pagalba Vakarų forpostui Rytuose kainavo nemažai, todėl buvo tikimasi sulaukti pagalbos iš kitų krikščionių valdovų. Negalint visiškai pasikliauti Bizantijos basilėjais beliko tikėtis, kad egzistuoja daugiau krikščioniškų karalysčių. Remiantis apokrifiniais, maždaug III a. parašytais, Apaštalo Tomo darbais, kuriuose aprašoma ir jo kelionė į Indiją, kur skelbė tikėjimą, manyta, jog ir ten turėtų būti krikščioniška valstybė.

Kunigas Jonas

Taigi visai nenuostabu, kad XII a. Europoje paplito legenda apie krikščionio kunigo Jono karalystę, esančią toli rytuose, už musulmonų ir pagonių žemių. Jau pirmajame išlikusiame apie šį valdovą pasakojančiame šaltinyje (Otto iš Freisingo Chronica de duabus civitatibus (1145)) minima jį esant vieno iš Trijų Išminčių, aplankiusių vos gimusį Jėzų, palikuoniu:

.. toks Jonas, karalius ir kunigas, gyvenantis Tolimuosiuose Rytuose už Persijos ir Armėnijos, kuris su savo tauta yra krikščionis, tačiau nestorininkas, kariavo su Samiardais, broliais medų ir persų karaliais [...] Vyskupas [Gabalos Sirijoje] pasakojo, kad minėtasis Jonas patraukė su kariuomene padėti Jeruzalės Bažnyčiai, bet priėjęs prie Tigro niekaip negalėjo perkelti kariuomenės [...] Sakoma, kad jis yra Senųjų Išminčių, minimų Evangelijoje, palikuonis. Valdo tą pačią tautą kaip jie ir, pasakojama, gyvena tokioje šlovėje ir pertekliuje, kad nenaudoja kitokio skeptro kaip tik smaragdinį.

Toks pasakojimas, be abejo, tik skatino viltis Rytuose surasti naują stiprų sąjungininką, nors ir pasekusį Nestoro erezija. Svarbu tai, kad šios istorijos negalima atmesti kaip gryno prasimanymo, nes:

• keturi metai prieš pasirodant kronikai, 1141 m., prie Samarkando persai išties buvo patyrę triuškinantį pralaimėjimą (tiesa, pergalę šventė ne mitinis kunigas Jonas, o mongolai);
• Vidurio ir Rytų Azijoje buvo krikščionių bendruomenės;
• Etiopija taip pat buvo krikščioniška karalystė;

Nors dėl šių priežasčių Gabalos vyskupo papasakota istorija atrodė pakankamai tikėtina, o minimas smaragdinis spektras, šlovė, karinės pergalės, be abejo, tik stiprino norą užmegzti su kunigu Jonu tiesioginį kontaktą, dvidešimt metų daugiau apie jį nieko nebuvo girdėti.

Maždaug 1165 m. tai pagaliau “pavyko” su šiuo valdovu susisiekti tiesiogiai. Europoje pradėjo cirkuliuoti laiškai, adresuoti Bizantijos basilėjui Manueliui I Komnenui, Šventosios Romos imperijos imperatoriui Frydrichui I Barbarosai bei kitiems valdovams, ir pasirašyti ne kieno nors kito, o paties visų trijų Indijų valdovo kunigo Jono . Laiškuose aprašyti neįtikėtini jo karalystės stebuklai bei turtai. Taip pat rašoma ir apie tobulą tpo krašto visuomenę, pavyzdžiui, kad ten “…niekas nemeluoja, nes tas, kuris taip pasielgia laikomas mirusiu,- apie jį niekas negalvoja ir jo negerbia. Jokia yda pas mus netoleruojama.” Pasirodžius laiškams pasakojimas įgavo dar daugiau tikroviškumo ir 1177 m. popiežius Aleksandras I parašė atsakymą, tačiau pats daugiau jokių žinių iš kunigo Jono, žinoma, nesulaukė. Tiesa, dalies istorikų nuomone, laiškas galėjo būti ir skirtas Etiopijos valdovui.

Nepaisant to, kad tai buvo vienintelis kunigo Jono egzistavimo įrodymas, patys laiškai ir toliau neprarado savo populiarumo, o metams bėgant juose vis gausėjo pagražinimų. Istorija tapo mėgstama ir keliautojų, pavyzdžiui, Markas Polas savo kelionėse totorių chaną įvardina kaip kunigą Joną. Net ir Vasco da Gama, grįžęs iš savo kelionių, pasakojo, jog teko girdėti apie galingą krikščionių karalių Rytų Afrikoje. Čia galima pastebėti, kad legendinės valstybės ieškota ne tik Indijoje, bet ir krikščioniškoje Etiopijoje. XVI a. žemėlapiuose kunigo Jono karalystė vis dar neretai nurodoma (kaip esanti būtent Afrikoje), tačiau legenda nyksta ir 1681 m. Leutholfo Abisinijoje (Etiopija) jau rašoma, kad šis kraštas neteisingai vadintas kunigo Jono karalyste. Legenda padarė didelę įtaką ir literatūrai, štai Wolframas von Eschebachas savo Parzival (Parcifalyje), sukurtame remiantis Chretienu de Troyes, kunigą Joną pristato kaip Gralio saugotojos sūnų ir taip sujungia legendą apie šventąjį Gralį su legenda apie trijų Indijų valdovą.

Mažėjant musulmonų galiai bei plečiantis europiečių geografiniam akiračiui, legenda apie galingą krikščionių valdovą Rytuose, nors ir išliko iki pat XVII a., ėmė prarasti savo svarbą. Nepaisant to, kad kunigo Jono ir jo karalystės surasti nepavyko, ši legenda skatino keliautojus ir misionierius, dėl ko buvo surinktos svarbios geografinės bei kultūrinės žinios. Nei kas buvo tikrasis laiškų autorius, nei jo tikslai nėra žinomi, tačiau jo atlikto darbo poveikis Viduramžių raidai padarė pakankamai didelę įtaką.